Dauguma mokytojų yra įpratę prie tradicinių testų – vienodų užduočių rinkinio, pateikiamo visai klasei. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo teisinga, nes visi mokiniai gauna tas pačias užduotis ir galima paprastai palyginti jų atsakymus. Tačiau tokia praktika turi kelis svarbius trūkumus. Silpnesniems mokiniams testas neretai būna pernelyg sudėtingas: jie jau pirmuose klausimuose praranda motyvaciją, o mokytojas gauna tik menką įžvalgą apie jų realius gebėjimus. Tuo tarpu stipresniems mokiniams užduotys gali pasirodyti per lengvos – jie be didelių pastangų atsako teisingai, bet testas neparodo jų tikrojo potencialo.
Kitas ribojantis veiksnys yra užduočių kiekis. Kadangi reikia patikrinti visų lygių temas, tradiciniuose testuose klausimų skaičius dažnai būna didelis, todėl testas užima daug laiko, bet vis tiek neleidžia gauti pakankamai detalių duomenų apie kiekvieno mokinio stipriąsias ir silpnąsias puses. Galiausiai, tokie testai paprastai suveda viską į vieną pažymį ar procentų kiekį, o tai nesuteikia mokytojui informacijos apie tai, kokias konkrečias žinias mokinys jau įsisavino, o kokiose vietose dar reikia pagalbos.
Dėl šių priežasčių nei mokytojas, nei mokinys iš tradicinio testavimo negauna pakankamai tikslios, personalizuotos diagnostikos, kuri padėtų planuoti tolesnį mokymąsi.
Tradiciniai testai (pvz., vienodas testas visiems mokiniams) turi keletą apribojimų:
Vienoda užduočių seka visiems. Silpnesni mokiniai gauna per sunkius klausimus, stipresniems – per lengvus.
Didelis užduočių kiekis. Kad nustatytum lygį tiksliai, reikia daug klausimų.
Mažai informacijos apie procesą. Dažnai matome tik pažymį, bet ne detalią mokinio kelionę.
